Tai, kad esu nusiteikęs skeptiškai dabartinės sistemos atžvilgiu, nėra didelė paslaptis. Apie taurės turnyrą rašiau dar futbolas.lt klestėjimo laikais ten turėtame bloge. Dabar pabandysiu ne tik konkretizuoti ten išdėstytas idėjas, bet pateikti keletą pavyzdžių iš panašiu futbolo ritmu (pavasaris-ruduo) gyvenančių šalių.
Apie lietuvišką sistemą. Per dvidešimt metų Lietuvoje išbandyti abu taurės turnyro variantai. Ir sutampantis su čempionato vykdymo periodu, ir prasilenkiantis. Ne vieną sezoną praėjusiame dešimtmetyje taurės turnyras vykdytas ruduo-pavasaris sistema, bet tuo metu ir čempionatas vyko tuo pačiu ritmu. Bet nuo 1999 metų antros pusės čempionatas grąžintas prie mūsų klimatinėms sąlygoms ir futbolo infrastruktūros būklei labiau tinkančio pavasario-rudens režimo, o taurės turnyras tik nuo 2003 metų "prisiderino" prie čempionato terminų. Visgi nuo 2007 metų nuspręsta vėl sugrįžti prie rudens-pavasario terminų, į kitus metus perkeliant pusfinalius ir finalą. Tokia sistema išlaikyta iki šiol.
Kokie dabartinės sistemos privalumai? Kaip vieną pagrindinių privalumų turnyro "skilimo" šalininkai pabrėždavo geresnės būklės aikštes lemiamiems taurės turnyro etapams. Tačiau tokį argumentą galime įvardyti kaip saviapgaulę. Kovo-balandžio mėnesiais vykdant pusfinalius sunkiai rasime geros būklės natūralios dangos aikštę. Todėl tiek pernai visos keturios pusfinalių rungtynės vyko ant dirbtinės dangos aikščių, tiek šiemet bent jau pirmieji susitikimai vyks taip pat ant dirbtinės dangos. Lyg ir jokio privalumo nelieka.
Kokie dabartinės sistemos trūkumai? Galima įžvelgti bent kelis. Pirmasis, galbūt ne pats rimčiausias, trūkumas - paprastai iki pat gegužės mėnesio būna neaiškus paskutinis europiniuose turnyruose dalyvausiantis klubas. Tiems 2-3 klubams, kurie tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai kovoja dėl paskutinio kelialapio, kyla sudėties formavimo dilemos. Paprastai tai būna tie klubai, kuriems iš UEFA atkeliaujantys keli šimtai tūkstančių litų už dalyvavimą euroturnyruose yra reikšminga suma. Tad klubai laužo galvą, ar (a) rizikuoti ir formuoti komandą mintyse pripliusavus tuos tūkstančius ir tikintis nežlugti jau pirmajame kvalifikaciniame Europos lygos etape, ar (b) laikytis principo "geriau žvirblis rankoj" ir rinktis tokius žaidėjus, kuriuos galima išlaikyti, bet save iškart pasmerkiant fiasko Europoje, nes prasilenkiantys mūsų transferų "langai" ir Europos lygos registracijos galutinės datos pasipildymą naujais žaidėjais daro neįmanoma misija (apie tokį dviejų datų prasilenkimą verta būtų pakalbėti atskirai).
Antrasis trūkumas, bent jau mano nuomone, yra esminis. Tam tikra prasme netgi žlugdantis pačią taurės idėją. Kalbu apie žaidėjų registraciją. Nuo pusfinalio klubai pateikia naujas paraiškas, kuriose atsiranda ne vienas ir ne du tame pačiame turnyre kitoms komandoms atstovavę ir kartą jau baigę dalyvavimą turnyre žaidėjai. Kai kada netgi būna tokių keistenybių, kai žaidėjas į pusfinalį patenka su viena komanda, o pusfinalyje ar finale jau žaidžia varžovų gretose. Pavyzdžiui, šiemet "Žalgiriui" atstovauja A.Vitkauskas, kuris pernai vilkėjo pusfinalio varžovo "Sūduvos" marškinėlius. REO gretose yra su "Ekranu" iki pusfinalio atkeliavęs J.Moroz. Be to, V.Lukša (dabar "Ekranas") iškrito iš turnyro su "Tauru", M.Matuzas ("Sūduva") su "Mažeikiais", K.Urbaitis ("Žalgiris"), M.Kazlauskas, G.Kulbis, A.Lipskis, I.Bagdonas (visi REO) su "Banga", P.Krasnovskis ("Žalgiris") su "Kruoja", M.Šoblinskas, D.Bartkus, C.Thompson (visi "Sūduva") su FBK "Kaunu", M.Jefišov (REO), D.Norvilas ("Ekranas") ir M.Beneta ("Žalgiris") su "Klaipėda", P.Janušauskas ("Žalgiris") su "Šiauliais". Nedidelė pastaba: gali būti, kad kai kurie žaidėjai nėra registruoti taurės turnyrui, tad labai manęs nesmerkit už tai.
Trečiasis trūkumas, kuris šiuo metu daugiau teorinis ir yra įtakojamas mūsų ekonominės būklės. Niekas negali atmesti galimybės, kad klubas, vienais metais sėkmingai pasiekęs pusfinalį, per tarpsezonį gali patirti esminių sukrėtimų. Dar nebuvo atvejo, kad komanda pasiekusi tokį etapą baigtų egzistavimą, tačiau pernykštis FBK "Kauno" pavyzdys taip pat optimizmo neįkvepia. 2010 metais kauniečiai turėjo sudėtį, su kuria galėjo mesti iššūkį tikriausiai kiekvienam Lietuvos futbolo klubui, o 2011 metais į pusfinalį žengė su visiškai nekonkurencinga komanda.
Kaip gyvena kiti? Norint įvertinti, ar galima daryti kitaip, reiktų pasižiūrėti pavyzdžius iš tų šalių, kurios kaip ir Lietuva vykdo savo čempionatus sistema pavasaris-ruduo. Be abejo, apžvalga nebus detali, bet esminius aspektus paminėsiu.
Suomijoje taurės turnyro vykdymo periodas sutampa su čempionato vykdymo periodu. Pavyzdžiui, 2011 metais pirmą taurės etapą suomiai pradėjo sausio 6 dieną, o turnyro finalas įvyko rugsėjo 24 dieną. Aukščiausios lygos komandos įsijungia vėlesniuose etapuose (paskutinės turi kelialapį tiesiai į aštuntfinalį). Beje, Suomijos taurės finalo dalyviai paaiškėja dar pavasarį (2011 metais - gegužės 26 dieną), o po to būna solidi pauzė iki finalo.
Norvegijoje taurės turnyras prasideda panašiu laiku kaip ir čempionatas - balandžio mėnesį. O finalas žaidžiamas lapkričio mėnesį nacionaliniame stadione. Šiomis rungtynėmis simboliškai baigiamas Norvegijos futbolo sezonas (pernai tradicija buvo pažeista, bet šiemet planuojama ją puoselėti toliau). Mėgėjų komandos pradeda turnyrą dviem kvalifikaciniais etapais, o trijų stipriausių lygų klubai startuoja jau nuo pirmo pagrindinio turnyro etapo. Tiesa, keliuose pirmuose etapuose, susitinkant aukštesnės ir žemesnės lygų komandoms, pastarosios turi aikštės pranašumą.
Airijoje čempionato ir taurės turnyro vykdymo laikas taip pat sutampa. Taurės turnyras pradedamas kovo mėnesį ir baigiamas lapkričio mėnesį vykstančiu finalu.
Švedijoje iki šių metų taurės turnyras taip pat sutapdavo su čempionatu - prasidėdavo kovo mėnesį, o finalas vykdavo lapkričio. Tačiau nuo šių metų švedai savo taurės turnyrą taip pat "skelia" į dvejus metus. Tiesa, jis vyks gana originaliu principu. Pirmi du etapai bus sužaisti šių metų rugpjūčio mėnesį, o 32 antrajame etape laimėjusios komandos kovas pratęs tik 2012 kovo mėnesį vyksiančiame grupių etape (aštuonios grupės po keturias komandas). Galima sakyti, kad vietoj prieš sezono pradžią žaidžiamų draugiškų rungtynių komandos sužais po trejas oficialias rungtynes. Finalas planuojamas 2013 gegužės mėnesį.
Mūsų kaimynai latviai, estai ir baltarusiai, vykdantys čempionatus taip pat pavasario-rudens sistema, taurės turnyrą "skelia" per pusę beveik identiškai kaip Lietuva. Beje, visos trys, kaip susitarusios, į kitus metus perkelia ketvirtfinalinius (Baltarusijoje ir Latvijoje vyksta dar prieš čempionato pradžią), pusfinalius ir finalą.
Kaip reiktų daryti Lietuvoje? Minėti pavyzdžiai tarsi sufleruoja du galimus atsakymus: (a) atsisakome "skilimo" ir gražiname taurės turnyrą į pavasario-rudens ritmą; (b) paliekame skilimą, tačiau į naują sezoną perkeliame ne tik pusfinalius ir finalą, bet ir ketvirtfinalius.
Jei įvertiname tai, kas buvo išsakyta apie dabartinio turnyro trūkumus, tai be abejonės reikia rinktis tik (a) variantą, nes (b) variantas tų trūkumų nepašalina (galbūt kai kuriuos sušvelnina).
Kas dar galėtų keistis? Nėra visiškai aišku, kodėl staiga pusfinalyje žaidžiamos dvejos rungtynės, nors iki tol pakakdavo vienerių. Galima sakyti, jog taip tik sumažinama galimybė formaliai silpnesnei komandai laimėti taurę. Nes vieneriose rungtynėse siurprizai įmanomi, o per dvejas rungtynes paprastai pajėgesnę sudėtį turinti komanda įrodo savo pranašumą.
Pastaruoju metu Airijoje, Anglijoje, Baltarusijoje, Estijoje, Latvijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje, Suomijoje, Švedijoje ir Vokietijoje visuose etapuose žaidžiamos tik vienerios rungtynės (tiesa, kai kur galioja peržaidimo taisyklė, jei rungtynės baigiasi lygiosiomis). Vienintelė valstybė (iš tų kurias peržiūrėjau), kurioje pusfinalyje žaidžiamos dvejos rungtynės - Italija.
Galima būtų pasiskolinti idėją iš kai kurių šalių, kai pradiniuose etapuose suteikiama privilegija žemesnių lygų klubams. Pvz., jei II lygos klubas suporuojamas su A lygos klubu, rungtynės vyktų II lygos klubo aikštėje. Iš vienos pusės tai būtų ir šioks toks apdovanojimas II lygos klubui, iš kitos - taip puikiausiai realizuojama futbolo populiarinimo idėja.
Galima būtų "pasiskolinti" vokiečių idėją - pas juos vyksta regioniniai turnyrai, kurių nugalėtojai iškovoja teisę rungtis pirmame taurės etape (tarp 64 stipriausių). Lietuvoje ne vienerius metus mėgėjų komandos, kurioms tektų keliauti 300 kilometrų, atsisako toliau dalyvauti taurės turnyre. Galbūt netgi galima būtent regionines taures tarp II lygoje ir žemiau rungtyniaujančių komandų rengti vienų metų rudenį, o kitų metų pavasarį jos jau galėtų dalyvauti pagrindiniame taurės turnyre.
Summa summarum. Taurės turnyro vykdymo laiką reiktų keisti. Iš vienos pusės, sutapdindami taurės ir čempionato vykdymo laiką, mes išvengsime didžiulės iš taurės turnyro jau iškritusių žaidėjų migracijos. Iš kitos pusės, taurės turnyras galėtų būti vienas iš gražių sezono pabaigos akcentų. Plius, būtų mažiau sumaišties dalijant europinius kelialapius.
Išlaikant dabartinį etapų skaičių (8) galima be didesnių problemų žaisti ir pavasario-rudens ritmu: gegužė, birželis (2 etapai), liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis, lapkritis. Prasminga būtų palikti tik vienerias rungtynes pusfinalių etape bei (bent jau iki pusfinalio) suteikti privilegiją žaisti namų aikštėje žemesnės lygos komandai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą