Jei norite pažvelgti į pačią tamsiausią vietą pasaulyje, tai reiktų atsiversti Stephen King "Tamsoje be žvaigždžių" (Alma littera, 2012; orig. Full Dark, No Stars, 2010). Garsusis rašytojas keturiose apysakose ne tyrinėja nakties metą, o žvelgia į žmogaus sielos tamsumas.
(Ne)įprastas King'as. Būna, kad apie kai kurių autorių kūrybą galima pasakyti, kad tai įprasta šio autoriaus knyga. Pavyzdžiui, taip drąsiai galima sakyti apie Dan Brown (tiesa, paskutinės knygos neskaičiau, tai gal įvyko koks stebuklas ir D.Brown "pabėgo nuo savęs"). S.King kūrybą sunku apibūdinti tokiomis klišėmis, nes rašytojas geba šiurpinti įvairiais būdais. Visgi šiuo atveju galima pasakyti, kad keturių istorijų rinkinys savo tematika artimiausias "Doloresai Kleiborn" (Dolores Claiborne, 1992) ir "Mizerei" (Misery, 1987). Pastarajai labiau pagal nuotaiką, o ne pagal pačios istorijos turinį.
Apie ką istorijos? Apie tai, kad ne visada pažįstame tuos, su kuriais gyvename daugybę metų, ir tuo labiau tuos, su kuriais susitinkame atsitiktinai. Ir apie tai, kad ne visada pažįstame patys save. Istorijose daug kraupaus veiksmo ir (kaip gi be to) kraupios ateities nuojautos: "... ir jai dingtelėjo mintis, kad ji, ko gero, nebesulauks saulėtekio. Nes negyvos moterys neplepa" (341 p.). Visa krūva šių keturių istorijų veikėjų (ir moterų, ir vyrų) nesulaukia saulėtekio. Net pats S.King pabaigos žodyje (391 p.) sako, kad "istorijos, sudėtos į šią knygą, žiaurios. Jums turbūt pasirodė, jog vietomis jas sunku skaityti. Tokiu atveju užtikrinu jus, kad ir man vietomis buvo sunku rašyti". Gal ir žiaurios istorijos, bet daugumos tų, kurie S.King'o valia iškeliavo į amžinybę, nebuvo gaila (tikriausiai tik viena istorija nukrypsta nuo šios tendencijos).
Reziumė. Kaip ir dauguma S.King'o tekstų, šis rinkinys subalansuotas stiprių nervų skaitytojams. Jei tai, ką perskaitėte, vėliau regite sapnuose, tai šios knygos geriau į rankas neimti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą