Kadangi nesu literatūros kritikas, tai nekelsiu klausimo, ar Andriaus Tapino "Vilko valanda" (Alma literra, 2013) praturtino lietuvių literatūrą ir kaip nors įtakojo (ar įtakos) jos raidą. Ir apskritai, kelia abejonių bandymai lietuvių rašytojus vertinti būtent lietuvių autorių kontekste. Skamba daugmaž taip: P.Coelho šiaip nieko vertas, bet va kaip brazilų rašytojas ... Gi kalbant apie knygas klausimas yra paprastutis: patiko ar nepatiko? Šiuo atveju - patiko.
Kodėl? Visų pirma, dėl įtraukiančios istorijos. Ir sakyčiau, kad "garas" šiuo atveju mažiausiai "grojo". Gal dėl prasto išsilavinimo (socialiniai, o ne tikslieji mokslai, anot dabartinių švietimo valdžiažmogių, yra didelė įgriuva), bet mane labiau traukė politinės intrigos ir susikirtimai, o ne tai, kad kažkas lekia Vilniaus gatvėmis garu varoma karieta. Antra, dėl detektyvinių mįslių. Na, gal mįslelių, jei jau visai tiksliai, nes kai kurie dalykai menkokai buvo paslėpti. Trečia, dėl nūdienos aktualijų įpynimo į XX amžiaus pradžios Vilnių. Teko skaityti kai kurių pasvarstymus, jog tos šių dienų Lietuvos detalės bus visiškai nepažįstamos kažkam po dvidešimties metų. Na ir kas? Ar rašytojui turi rūpėti tas, kuris skaitys šiandien, ar tas, kuris galbūt paims knygą po dvidešimties metų? Gal tie, kurie gimsta šiandien, išvis neskaitys grožinės literatūros.
Kas juokinga? Nežinau, kaip pasirodys kitiems, bet man Vilniaus legatas Antanas Sidabras šiek tiek priminė vieną pastaruoju metu populiarų literatūrinį personažą - Robertą Lengdoną. Menkai tėra kliūčių, kurios sustabdytų tą vyruką. Gal tik brėžinukų, skirtingai nei Lengdonas, pats savarankiškai neįkerta.
Pabaigai - vienas itin papiktinęs dalykas. Kaip žemaitis esu nusivylęs autoriaus bandymu "žemaičiuoti". Joks save gerbiantis žemaitis (o tuo labiau plėšikas) nesako trijų ar penkių žodžių žemaitiškai, o visų kitų - bendrine kalba. Arba viskas, arba nieko. Tai šioje vietoje paantrinsiu kritikams: autoriui yra dar erdvės tobulėjimui :)
Kas juokinga? Nežinau, kaip pasirodys kitiems, bet man Vilniaus legatas Antanas Sidabras šiek tiek priminė vieną pastaruoju metu populiarų literatūrinį personažą - Robertą Lengdoną. Menkai tėra kliūčių, kurios sustabdytų tą vyruką. Gal tik brėžinukų, skirtingai nei Lengdonas, pats savarankiškai neįkerta.
Pabaigai - vienas itin papiktinęs dalykas. Kaip žemaitis esu nusivylęs autoriaus bandymu "žemaičiuoti". Joks save gerbiantis žemaitis (o tuo labiau plėšikas) nesako trijų ar penkių žodžių žemaitiškai, o visų kitų - bendrine kalba. Arba viskas, arba nieko. Tai šioje vietoje paantrinsiu kritikams: autoriui yra dar erdvės tobulėjimui :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą