Antra lietuvių autoriaus knyga iš eilės - tai jau šioks toks nutikimas mano skaitymų istorijoje. Šįkart ėmiausi J.Žilinsko "KGB vaikų" (Aukso žuvys, 2013). Kadangi esu autoriaus bendraamžis, tai matyt mūsų santykis su garsiuoju trijų raidžių deriniu "KGB" turėtų būti gana panašus - pats nesusidūriau, bet visada žinojau, kad ji šalia ir nemiega. J.Žilinskas pabandė savo detektyvinėje-fantastinėje istorijoje nušauti du zuikius - ir parodyti (bent epizodiškai), ką KGB reiškė sovietinėje Lietuvoje, ir paspėlioti, kas iš tos galios dar buvo likę 1996 metų Lietuvoje.
Jei įvertintume trumpai, tai (kaip dėstytojas dėstytojui): už idėją - gerai (kas pamiršo - tai aštuonetukas), o už realizavimą - šiaip sau (čia kadaise taip Algis Mickūnas įvardijo šešetuką).
Jei detaliau, tai užkliuvo keletas dalykų. Visų pirma, pats tekstas. Man atrodo, kad gerokai persūdyta su pagrindinių herojų pasvarstymais (ypač, buitiniais). Dar juokingiau, kai knyga tarsi yra 2006 metais padarytas garso įrašas apie 1996 metų istoriją, o pasakotojai įrašinėdami prisimena, ką jie ten kuriuo momentu svarstė ir abejojo. Labai jau neįtikima. Beje, tie pasvarstymai tiesiog slegia pirmoje knygos pusėje ir jų gerokai sumažėja antroje. Toks įspūdis, jog pats rašytojas eigoje "pramoko rašyti" (jei ką, tai žinau, kad tai ne pirmas J.Žilinsko kūrinys) ir nebeaukojo (arba aukojo ne taip ženkliai) veiksmo ir įtampos bandydamas atskleisti vidinę herojų sumaištį. Antra, pasirodė skystokas pats istorijos finišas. Ten, kur pas kokį Peter James ar Harlan Coben pats gardumas, pas J.Žilinską - tik "keletas grūdelių akloms vištoms". Trečia, kai kur persūdyta su 1996 metų konteksto ir detalių atkūrimu. Ypač, kai įterpiami dar ir kai kurie palyginimai su dabartiniais laikas. Daugmaž: tiems, kurie nesuprato apie ką aš čia (vėlgi juokinga, kai tai tarsi įrašyta herojų pasakojime).
Kad neatrodytų, jog viskas vien prastai, tai patikslinsiu: knyga tikrai skaitytina, o ją perskaičius tikrai nėra net ir po kai kurių tarptautinių bestselerių apimančio sugaišto laiko jausmo. Tiesiog lūkesčių kartelės nereiktų labai aukštai iškelti ir gal pajusit malonumą.
Pabaigai - palyginimas. Jei kas išmestų į negyvenamą salą ir prieš išmesdamas sakytų: rinkis vieną knygą - arba A.Tapino "Vilko valandą", arba J.Žilinsko "KGB vaikus", tai pasirinkčiau A.Tapino kūrinį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą